Žvilgsnis į Vilnių– per miesto vandentiekį

Vilniaus vandentiekis – seniausiais Lietuvoje. Jo pradžia skaičiuojama nuo 1501 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pasirašė dovanojimo aktą, kuriuo dominikonų ordino vienuoliams suteikė teisę naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestelėnams. Tuomet vanduo tekėdavo mediniais latakais žemyn, o XV-XVI a. sandūroje buvo pradėtas tiesti medinių vamzdžių vandentiekio tinklas. Taip atsirado senasis gravitacinis Vilniaus vandentiekis, kuris, maitinamas Vingrių, Aušros vartų ir Misionierių šaltinių, veikė ištisus 400 metų. Tik XIX amžiaus pabaigoje (1879-1882 m.) medinius vamzdžius pradėta keisti metaliniais.

Minint Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų, bendrovė „Vilniaus vandenys“ mielai atvėrė trijų bendrovei priklausančių objektų duris: Vandentiekio istorijos muziejų (Maironio g. 12, šalia Bernardinų sodo), daugiau nei pusę miesto geriamuoju vandeniu aprūpinančią Antavilių vandenvietę (Antavilių g. 29) bei didžiausią visoje šalyje Vilniaus nuotekų valyklą (Titnago g. 74). Tad mielai šia galimybe pasinaudojo Ic ir IIIa kl. mokiniai bei mokytojai ir gegužės 19 d. nuvyko į Vilniaus miesto nuotekų valyklą. Ekskursijos metu „Vilniaus vandenų“ vyresnysis inžinierius technologas Andrius Merkys supažindino su nuotekų valymo procesu, biodujų, pirminiu bei perteklinio dumblo panaudojimu. Nuotekų surinkimui ir transportavimui naudojamas 1335 km ilgio vamzdynas. Dėl kalnuoto miesto reljefo nuotekos transportuojamos 185 skirtingo pajėgumo nuotekų siurblinių pagalba. Tai didžiausia nuotekų valykla Lietuvoje, kurioje įrengtos valymo technologijos visiškai užtikrina, kad nuotekos būtų šalinamos pagal aplinkosaugos reikalavimus. Džiaugiamės, jog HELCOM komisija išbraukė Vilnių iš Baltijos jūros teršėjų.